Mariaus Čepulio nuotrauka

Didelių žvėrių maži malonumai

2016 02 02

O pasakojimas truputį ne apie tai. Dar tik vakar Šiaulių kolegoms fotografams pasakojau, kad ne taip ir dažnai tie nuotykiai nutinka ir, matyt, prisikalbėjau. Taigi miške netyčia užtikau stumbrus, tyčia prie jų pakankamai arti prišliaužiau ir bijodamas pabaidyt tiesiog laukiau, kol jie kažkur pajudės. O jie niekur neskubėjo: skabė šakeles, rupšnojo žolę, trynėsi bei kasėsis į medžius, gainiojo vienas kitą. Ir taip 2 valandas. Vėjo beveik nesijaut...ė, o dar protarpiais išlįsdavo saulė ir gulėti šalikelėje buvo netgi malonu. Bet staiga sutemo, ir taip stiprus vėjas virto medžius lenkiančia staugiančia audra. Prasidėjo stipri lūtis. Stumbrai susibūrė į krūvą ir neramiai dairėsi. Neatlaikęs spaudimo baisiai traškėdamas ir pokšėdamas visiškai netoliese nuvirto medis. Nuo to garso stumbrai pašoko bėgti, bet, matyt, supratę, kas čia atsitiko, sustojo ir kantriai kentė lietų bei vėją. Labiau už juos išsigandau aš. Nusiridenau gilyn į šlapią šalikėlės griovį ir neramiai stebėjau virš manęs perlinkusią vėjo blaškomą pušį. Miškas gauste gaudė, vaitojo ir cypė talžomi medžiai, šakos skraidė aplink ir krito vos už kelių žingsnių. Eilinį kartą sau pasižadėjau per audrą daugiau nelįst miškan. Gerą pusvalandį mus skalbė lietus, o po to vėl lyg niekur nieko šyptelėjo saulė, nusiramino vėjas. Stumbrai nusipurtė, dar truputį pasiblaškė ir patraukė gilyn miškan, o aš visas šlapias kuo greičiau nulėkiau iki automobilio ir dar greičiau iš miško.

Daugiau istorijų: www.facebook.com/cepuliofoto/timeline