Iki šių dienų. Mariaus Čepulio nuotrauka

Stumbrų istorija iki šių dienų

2016 01 24 - 02 21

Rewilding Europe Bison Rewilding Plan 2014–2024

Istorinis paplitimas ar tinkamos buveinės? 

   Kyla tam tikrų diskusijų dėl galimo stumbrų paplitimo Holoceno* epochoje, nes nėra galutinai atkurta koks rūšies arealas vakarų Palearktikos** regione. Dar nėra įrodymų, kad B. bonasus gyveno Pirėnų (Iberijos pusiasalyje)  ar Italijos pusiasalyje.  Taip pat nėra tiesioginių įrodymų dėl stumbrų paplitimo Balkanų pusiasalyje, tačiau tai, kad jie gyveno rytų Europoje ir teritorijose į pietus ir rytus link Kaukazo, daro tokią galimybę tikresnę.  Visuotinai pripažįstama, kad stumbrų kaulus sunku atskirti nuo tauro, tad visai įmanoma, kad kai kuriuose regionuose stumbrai buvo klaidingai identifikuoti (Benecke 2005). Taurai buvo paplitę plačiau negu stumbrai: jų kaulai buvo rasti Pirėnų (Iberijos), Italijos ir Balkanų pusiasaliuose bei šiauriau – Britanijoje (Van Vuure 2005).  Todėl būtų verta peržiūrėti siūlymus dėl reintrodukcijos teritorijų, jei trūksta įrodymų dėl stumbrų buvimo jose praeityje.  Taip pat reikia genetiškai ištirti gerai išsilaikiusias liekanas, kad būtų tiksliai identifikuota rūšis: tauras ar stumbras.   

   *Holocenas (gr. ὅλος 'visiškai' + καινός naujas) – geologinė epocha, prasidėjusi prieš maždaug 10-11 tūkstančių metų. Šį epocha tęsiasi iki šių dienų. Formali holoceno riba – paskutinio ledynmečio pabaiga. Skirtingai nei kitose epochose, paleontologai holocene neišskiria jokių faunos vystymosi stadijų. Holocenas, kaip ir pleistocenas, priklauso kvartero periodui. 

  **Palearktika - (paleo- + Arktika; sk. pale/arktika) - holarktinės zoogeografinės srities rytinė dalis, apimanti visą Europą, Aziją į šiaurę nuo Himalajų (be Indijos ir Indokinijos) ir Afriką į šiaurę nuo Sacharos; kartais laikoma savarankiška sritimi. 

   Karštų ginčų sulaukė ir klausimas ar stumbrai miškuose prisitaikiusi gyvenanti rūšis, ar miškai yra ribinės buveinės stumbrams, tinkamos tik siekiant išvengti žmonių.  Kuemmerle et al. (2011)  panaudojo rūšių paplitimo modeliavimo metodą atkuriant stumbrų paplitimo arealą praeityje. Jis padarė išvadą, kad stumbrai klestėjo plačialapių ir spygliuočių miškuose, tad jų paplitimo arealas galėjo būti dar labiau į šiaurę ir dar toliau į rytus negu buvo manoma iki šiol. Tačiau Cromsigt et al. (2012)  nesutiko su šia rezultatų interpretacija ir teigė, kad miškai niekada nebuvo optimali stumbrų buveinė. Jie rėmėsi paskutiniais tyrimais apie stumbrų evoliuciją (Shapiro et al. 2004),  dantų morfologija (Mendoz and Palmqvist 2008), mityba ir mikrobuveinių pasirinkimu (Kerley et al. 2012).  Įvertinus visus šiuos veiksnius buvo padaryta išvada, kad stumbrai yra atvirų ir pusiau atvirų vietovių gyventojai, o grynai miškų vietovės yra ribinės buveinės stumbrams.  Neturint visiškai aiškių įrodymų apie B. bonasus protėvių ekologinę nišą, būtų tikslinga kiek plačiau interpretuoti kokios buveinės yra potencialiai optimalios stumbrams, net jei šiuo metu vyrauja įsitikinimas, kad tai miškai. Taip pat reikia nepamiršti, jog vis dar vyksta moksliniai debatai apie pirmykštį Europos lygumų kraštovaizdį. Dar nėra nustatyta ar čia vyravo tankiai sužėlę miškai, ar labiau atvirus parkus primenantis kraštovaizdis (Vera 1997 and Sandom et al. 2014). Taip pat reikia įvertinti stumbrų ir kitų didelių žolėdžių išskirtinį vaidmenį, ne tik gyvenant, bet ir aktyviai keičiant kraštovaizdį pagal save.  

   Šiuo metu vis dar yra pavojus, kad gamtosaugininkai apribos stumbrų buveines iki suboptimalių rūšiai (Cromsigt et al. 2012).  Iki šiol buvo laikoma, kad optimalios buveinės steigiant stumbrų meta-populiacijas yra kalnuotos rytų ir centrinės Europos vietovės, ypatingai Karpatai. Tačiau šio tipo kalnuotos miškingos vietovės yra tik ribinės buveinės, kurios tinka stumbrams tik dėl sąlyginai mažo žmonių tankumo, tad potencialiai mažos žmonių – stumbrų konfliktų rizikos. Niekas neturi ilgalaikės patirties paleidžiant stumbrus į pusiau atviras vietoves neaptvertose teritorijose. Todėl plati eksperimentinė reintrodukcija buveinėse su plačia gamtinių ir klimatinių sąlygų įvairove yra labai svarbi tiek dėl gamtosauginių tikslų, tiek siekiant geriau suprasti rūšies ekologiją. Apleistos atviros buveinės, tokios kaip laukai, ganyklos, pievos ir (buvusios) karinės teritorijos gali tapti labai svarbiomis stumbrams, nes jose yra gausu pašaro, o ir pašarai kokybiškesni negu miškų žolinė augalija (Pucek et al. 2004).

   Net ir labai vertindami šiuolaikinę vadybą, besiremiančią mokslu, turime pažymėti, kad stumbrų vadyboje dar yra labai daug neaiškumų, neištirtų dalykų. Todėl Rewilding Europe yra šalininkai požiūrio „reikia nuolat laikyti ranką ant pulso“ ir „mokymosi darant“ metodo. Vėliau mes informuosime mokslininkų bendruomenę apie pamokas, išmoktas iš tokios eksperimentinės reintrodukcijos, kad ateityje reintrodukcija vyktų dar tikslingiau, o gamtosauginės pastangos būtų dar kryptingesnės.  

Taksonomija ir paplitimas praeityje 

   Stumbras, bison bonasus (Linnaeus 1758), priklauso Bison rūšiai, kuri pirmiausiai atsirado Centrinėje Azijoje vėlyvojo Plioceno – ankstyvojo Pleistoceno metu (Plioceno laikotarpis tęsėsi prieš 5,332 mln. - 2,588 mln. metų, Pleistoceno laikotarpis - prieš 2,588 mln. - 12 tūkst. metų), vėliau pasklido po visą Euraziją ir per Beringo sąsiaurį pateko į Šiaurės Ameriką (Verkaar et al. 2004).  Šiai rūšiai priklauso išlikęs Amerikos bizonas, B. bison (Linnaeus 1758),  ir kelios išnykusios rūšys tame tarpe B. bonasus  protėviai.  Nors didžioji dalis stumbrų evoliucijos istorijos lieka neaiški, dabartiniai įrodymai leidžia daryti prielaidą, kad ilgaragis stepių stumbras, B. priscus,  atsirado ankstyvajame Pleistocene ir buvo plačiai paplitęs vidutinio klimato zonoje Azijoje ir Europoje (Benecke 2005),  ir paliko ryškų pėdsaką Europoje vėlyvojo Pleistoceno metu. Yr tam tikrų požymių rodančių, kad už Europos ribų buvo dar viena stumbrų rūšis vėlyvojo Pleistoceno metu. Ji skyrėsi nuo B. priscus  ir buvo gimininga B. bonasus,  bet šie tyrimai dar nebaigti (Dr. Alan Cooper ir Dr. Julien Soubrier informacija, 2014 m. vasario 19 d.).  Ledynmečio pabaigoje stepių stumbrai išnyko. Juos pakeitė mažesni trumparagiai stumbrai, B. bonasus.  Vis dar neaišku kas yra stumbro, B. bonasus protėvis, tačiau evoliucija nuo didesnio, prie šalčio prisitaikiusio stumbro iki mažesnio, prisitaikiusio prie vidutinio klimato, atitinka Bergmann’o taisyklę (Bergmann 1847).  Yra tik dvi išlikusios stumbrų rūšys Europos stumbras ir Amerikos bizonas. Jie turi kelias bendras morfologines charakteristikas ir gali daugintis sulaukdami vaisingų palikuonių. Genetiniai tyrimai rodo šių dviejų rūšių bendrumą (Verkaar et al. 2004), tačiau dėl skirtingos morfotipologijos ir skirtingų paplitimo vietų stumbrai ir bizonai laikomi atskiromis rūšimis (Pucek et al. 2004).  

   Anksčiausi įrašai apie B. bonasus yra iš ankstyvojo Holoceno Šiaurinėje ir Centrinėje Europoje ir Pietinėje Skandinavijoje. Iki Holoceno vidurio rūšis išplito nuo Prancūzijos vakaruose iki Baltarusijos ir Ukrainos rytuose (Benecke 2005).  Yra zooarcheologinių ir istorinių įrodymų, kad stumbrai gyveno atskirose centrinės ir šiaurinės Rusijos dalyse iki pat Uralo, taip pat vakarų Sibiro stepėse (Kosintcev 1999; Sipko 2009)  ir rytų Sibire (Boeskorov 2006).  Stumbrai skirstomi į du porūšius B. bonasus bonasus ir B. b. caucasicus. Pastarųjų gimtinė yra Kaukazo regionas (Mejlumian 1988). Jie galimai buvo paplitę ir Vidurio Rytuose (Uerpmann 1987),  tačiau dėl jų paplitimo šiose teritorijose dar reikia tolesnio tyrimo (Flint et al. 2002; Pucek et al. 2004).  Trečias mažiau žinomas porūšis yra B. b. hungarorum (Perzanowski ir Olech informacija, 2014).  

   Pucek et al. (2004)   pateikė istorinę ataskaitą apie stumbrų išnykimą Europoje. Manoma, kad rūšis pirmiausiai išnyko vakarų Europoje, vėliau centrinėje ir rytų Europoje. Iki 19 a. pabaigos buvo likusios tik dvi laukinės populiacijos: viena Białowieża girioje Lenkijoje, kuri buvo išnaikinta 1919 metais ir kita Kaukaze, kuri išnyko 1927 metais.           

Reintrodukcija     

   Stumbrų populiacijos atkūrimo procesą galima būtų suskirstyti į du periodus. Pirmas periodas tęsėsi iki 1952 metų. Jo metu stumbrai buvo intensyviai veisiami zoologijos soduose, laukinės gamtos parkuose ir specialiai sukurtuose stumbrų veisimo centruose. Antrasis periodas prasidėjo suformavus laisvai gyvenančias bandas. Reintrodukcija miškų ekosistemose prasidėjo Bialowieza girioje 1952 metais.  Nuo maždaug 1960 metų populiacija pradėjo didėti (Krasinski 1983). Panašios pastangos buvo dedamos ir Baltarusiškoje Bialowieza girios pusėje (Korochkina and Kochko 1983). Šiuo periodu laisvai gyvenančios bandos buvo suformuotos Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje. Vėlesnės iniciatyvos sukurti laisvai gyvenančias bandas buvo nesėkmingos daugiausiai dėl apsaugos trūkumo ir brakonieriavimo. Banda Kaukaze išnyko (Rusijoje, Azerbaidžane). Beveik visa laisvai gyvenanti stumbrų populiacija yra pasiskirsčiusi rytinėje rūšies istorinių žemių dalyje. Reintrodukcijos pasėkoje Lygumų linija (LB) dabar užima šiaurinę šios teritorijos dalį, o Lygumų-Kaukazo (LC) – pietinę ir rytinę.

   Kitose dalyse trumpai apžvelgsime stumbrų reintrodukciją Europoje iki šių dienų, laikydamiesi kiek įmanoma chronologijos. Kadangi buvo pradėta daug naujų iniciatyvų, neįmanoma aptarti jų visų, tad tik projektai su teritorijomis virš 100 ha ir su stipria gamtosauga bus apžvelgti, o mažesni tik trumpai paminėti atkreipiant dėmesį kokios „pamokos buvo išmoktos“.

  Lenkija

   Reintrodukcija prasidėjo Bieszczady kalnuose (Karpatų kalnų dalis) netoli sienos su Ukraina 1963 metais. 1963-1964 metais vienuolika patinų ir aštuonios patelės iš LC linijos buvo atvežti iš Niepolomice ir Pszczyna draustinių, dar daugiau stumbrų buvo atvežta 1971 (80 individai), 1975 (keturi patinai, aštuonios patelės) ir 1976 (vienas patinas, penkios patelės).  Šie gyvūnai laikosi Stuposiany miško rajone ir žinomi kaip „Rytų banda“ (Perzanowski and Marszalek 2012). 1974 metais buvo atvežta penkių stumbrų grupė (vienas patinas, keturios patelės) iš Pszczyna ir apgyvendinti aptvare Komancza vietovėje. Vėliau grupė buvo papildyta 10 individų (penki patinai, penkios patelės) iš Pszczyna ir 1980 visi 15 buvo paleisti š laisvę. Ši grupė žinoma kaip „Vakarų banda“.

   „Rytų banda“ buvo padalinta į mažesnes grupes ir migravo į šiaurę, tuo tarpu „Vakarų banda“ išliko vientisa. Kadangi visi stumbrai buvo atkeliavę iš Lenkijos veisimo centrų, buvo nuspręsta papildyti bandas naujais individais. Su genetikos eksperte Wanda Olech buvo atrinkti keli individai iš Vakarų Europos zoologijos sodų ir stumbrų veisimo centrų (Švedijos, Danijos, Čekijos, Airijos ir Vokietijos). Nuo 2003 metų jie buvo įvesti į populiaciją. Populiacija pradėjo didėti. Biesczcady – 97 individais 1990 metais, 271 individais 2007 metais ir 304 individais 2010 metais. 2012/2013 metais sumažėjo iki 256 individų dėl TB, tačiau 2013/2014 metais vėl paaugo iki 270 (Perzanowski ir Marszalek 2012).

   Lenkijoje buvo įgyvendintos ir dar kelios iniciatyvos. Viena iš jų Vakarų Pomeranijoje turi potencialo išaugti iki metapopuliacijos. 1980 čia buvo 24 stumbrai, 1990 - 30. Šiuo periodu nebuvo imamasi jokių apsaugos priemonių.  Nuo 2005 metų banda buvo papildyta negiminingais stumbrais. Banda buvo pradėta šerti žiemą ir stebima telemetriniais prietaisais. Dėka šių priemonių banda pradėjo sparčiai augti ir per aštuonis metus padidėjo tris kartus. Šiuo metu bandą sudaro132 individai. Banda žinoma kaip Miroslawiec banda. Ji gyvena maždaug 15000 ha laukų ir miškų teritorijoje.  

   Kita banda žinoma kaip Drawsko banda taip pat buvo sukurta Vakarų Pomeranijos gamtos draugijos 2008 metais. Ji išaugo nuo 16 individų iki 54. Banda gyvena maždaug 8000 ha teritorijoje miškingoje Drawsko vietovėje, kur yra didžiausia karinių pratybų zona Lenkijoje.

   Vakarų Pomeranijos bandos puikiai laikosi, nuolat auga, tad buvo sukurtos kelios turistinės stebėjimo vietos.

   Lenkijoje taip pat yra dar dvi populiacijos, kurias sudaro maždaug po 100 individų. Yra planų sukurti populiaciją Augustowska miške (informacija iš Wanda Olech, 2014).

 Ukraina

   Stumbrų reintrodukcija prasidėjo 1965 Maidano girininkijoje, Skolyvski Beskyd kalnuose (informacija iš Perzanowski, 2014), vėliau Bukovynska vietovėje prie Cernauti 1970 metais. Baltarusijos ir Rusijos veisimo centrai buvo atvežta 19 stumbrų (aštuoni patinai, vienuolika patelių), vėliau dar keturi (vienas patinas, trys patelės) 1977 metais. Banda augo iki sovietinės eros pabaigos, vėliau buvo drastiškas mažėjimas dėl brakonieriavimo ir vadybos trūkumo. Per paskutinius 15 metų dėl nepakankamos apsaugos populiacija mažėjo. 1994 metais laukinių stumbrų populiaciją sudarė 656 individai, tačiau 2010 metais liko tik 227. Bukovynska banda arčiausiai prie Rumunijos sienos, tad ateityje būtų galima jungti ją su Vanatori Neamt populiacija Rumunijoje. Dėl panašių abiejų regionų sąlygų (geografinių, gamtinių, istorinių ir politinių)  daugelis pamokų, kurios buvo išmoktos Bukovynska, gali būti pritaikomos įgyvendinant tolimesnę stumbrų reintrodukciją Karpatuose.

 Slovakia

   2004 metais penki stumbrai buvo atvežti į Poloniny nacionalinį parką iš įvairių zoologijos sodų, vėliau laukiniai stumbrai iš Lenkijos. 2012 metais populiaciją sudarė 15 individų, per paskutinius šešis metus gimė 8 stumbrai ir taip papildė šią populiaciją (informacija iš Vaglio, 2013).

   Stumbrai ypatingai naudingi centrinėje parko dalyje vadinamoje „Starina“, kur gyvena mažai žmonių. Ši vietovė – tai pievos su krūmynais. Tokių apleistų vietovių šiuo metu Europoje daug. Stumbrai buvo atvežti ekoturizmo vystymui, tačiau prasidėjo konfliktai, ypatingai su medžiotojais, kurie stumbrų buvime įžiūrėjo potencialią grėsmę kitiems kanopiniams, tačiau negalėjo konkretizuoti kokia tai grėsmė.

   Slovakijoje stumbrų introdukciją apsunkino kelios problemos: ji asocijuojama su valdžia, kuri iškėlė žmones iš jų namų 1988; valdžiai nepavyko išvystyti ekoturizmo ir padėti vietos žmonėms vystyti verslus; vietos žmonės buvo menkai įtraukti į planavimo procesą, tad nejautė, kad šis projektas yra jų; kylantys konfliktai su stumbrais nebuvo sprendžiami.

  Latvija

Latvijos atstovas Europos Taryboje nepripažino stumbrų kaip natūralios rūšies, todėl bendradarbiaujant su vietos valdžia stumbrai buvo išleisti į daugiau kaip 200 ha aptvarą Papės ežero gamtos parke 2004 metais prieš pradedant oficialią reintrodukciją. Dėl lėšų aptvaro tvarkymui trūkumo stumbrai ištrūko į laisvę. Populiacija nėra stebima ar valdoma. Idealiu atveju ją reikėtų papildyti naujais individais ir sujungti su Lietuvos populiacija.

  Nyderlandai

 2007 metais stumbrai buvo išleisti aptvare Kraansvlake, Zuid Kennemerland nacionaliniame parke. Vietovės kraštovaizdį sudaro 44% pievos, 35% krūmynai, 4% atviri smėlynai. Pradžioje bandą sudarė trys stumbrai iš Lenkijos. Iki 2014 metų kovo banda užaugo iki 21 individo.  Čia jie nėra papildomai šeriami.  Laikoma, kad stumbrai gali klestėti ir atviresnėse vietovėse, o tankumas gali būti 15 ha vienam stumbrui. Jie sumažino vietovės medynų gausą smarkiai laupydami žieves žiemą (Oquinea Valluerca 2011). Tai gali būti puikus pavyzdys kaip stumbrai gali stabdyti užžėlimą krūmynais ir palaikyti mozaikišką peizažą (Cromsigt et al. 2012).  

  Danija

 2012 metų birželį vienas patinas ir šešios patelės buvo atvežti į Danijos Bornholm salą. Projektas buvo inicijuotas Danijos vyriausybės. Stumbrai buvo paleisti į 200 ha aptvarą valstybiniame Almindingen miške salos centrinėje dalyje. Po penkių metų gyvenimo aptvare, kur jie apsiprato su nauja aplinka, planuojama stumbrus išleisti į laisvę. Tikimąsi, kad jų būvimas praturtins biologinę įvairovę, palaikys atvirą pievų kraštovaizdį ir padidins turizmą į salą (Brandtberg ir Dabelsteen 2013).

 Rumunija

   Nuo 2012 pavasario penki stumbrai buvo išleisti į Vanatori Neamt gamtos parką. Reintrodukcijai buvo kruopščiai pasiruošta: buvo įsteigtas informacinis centras, sukurta plati edukacinė programa vietos bendruomenėms. Stumbrai buvo atrenkami visoje Europoje, vėliau laikomi aklimatizacijos / veisimo centre pirmus penkis metus. Iš čia gyvūnai buvo išleisti į nuošalią miškingą apytiksliai 5000 ha ploto vietovę su vyraujančiais lapuočiais ir mišriais miškais, menkai apgyvendintą žmonių. Buvo vykdomas radiotelemetrinis išleistų gyvūnų monitoringas ir prieita išvados, kad vietovė tinkama laisvai gyvenančiai stumbrų populiacijai. Susijungus dviems grupėms ir gimus 2 jaunikliams laukinių stumbrų populiacija išaugo iki 12 (Razvan Deju informacija, 2013).

 Vokietija

   Vokietijoje paskutiniais metais buvo inicijuoti trys projektai: Doberitzer Heide, Eleonorenwald ir Rothaargebirge.

   Doberitzer Heide yra 5000 ha buv. Sovietų armijos mokymų teritorija netoli Berlyno. Šioje teritorijoje yra 1860 ha aptvaras, į kurį 2010 metais buvo išleisti taurieji elniai, Eurazijos laukiniai arkliai (Przewalskio arkliai) ir stumbrai. Nuo 2013 stumbrų populiacija išaugo nuo 11 iki 46 individų. Lankomumas šioje teritorijoje yra ribojamas dėl čia vis dar esančių sprogmenų, todėl sunku daryti išsamius tyrimus. Vietovė yra labai smėlėta, tad maisto mažai, tačiau gyvūnai nėra papildomai šeriami (Peter Nitschke informacija, 2013).  Stumbrų tankumas čia 25 individai 1000 ha, o tai ženkliai daugiau negu penki stumbrai 1000 ha kaip rekomenduoja kai kurie stumbrų specialistai (Flint 2002).       

   Eleonorenwald projektas buvo pradėtas 2005 metais 2700 ha teritorijoje Niedersachsene, tačiau buvo nutrauktas 2008 metais. Šioje teritorijoje esantis 1000 ha privatus aptvaras daugiau kaip 100 metų buvo naudojamas kaip medžioklės plotai su tauriaisiais elniais, danieliais, stirnomis ir šernais. Aptvaras buvo atviras visuomenei. Aplinkos ministerija tarėsi su miško savininkais dėl stumbrų atvežimo. Ministerija iškėlė sąlygą, kad visuomenė galėtų čia lankytis tik ekskursijose su vadovais, tačiau vietos politikai ir valdžia davė leidimą žmonėms ir toliau laisvai lankytis teritorijoje. Kadangi nė vienas iš projekto partnerių nenorėjo prisiimti atsakomybės už stumbrus, projektas buvo nutrauktas ir septyni stumbrai perkelti į Doberitzer Heide, o vienas patinas iškeliavo į Belgiją.

   Geras atsakingos vadybos pavyzdys galėtų būti Rothaargebirge projektas. Jo patirtis galėtų būti panaudota reintrodukuojant stumbrus ateityje. Ši iniciatyva buvo pradėta Šiaurinėje Rhine-Westphalia, kur gyventojų tankumas vienas didžiausių Europoje: 523 gyventojai/km2. Ją pradėjo privataus miško savininkas kartu su NVO „Taurus Naturentwicklung“ 2003.  Projekto tikslas buvo sukurti apytiksliai 25 stumbrų populiaciją 4300 ha teritorijoje. Nuo pat pradžių projektas sulaukė politinio palaikymo iš regiono politikų ir vietos mero, nes jie matė gerą galimybę regiono vystymui po to kai sumažėjo žiemos turizmas. Jau ankstyvoje stadijoje į projektą buvo įtrauktos vietos bendruomenės pristačius visapusišką įgyvendinamumo tyrimą 2005-2006 metais organizuojant kelis viešus svarstymus. Laukinės gamtos vadybos žmogiškųjų aspektų studija (Human Dimensions of Wildlife Management (HDWM) study) taip pat buvo pristatyta kaip dalis įgyvendinamumo tyrimo (Decker et al. 2010).  Studijos rezultatai galėtų būti puikus pavyzdys kaip speciali tinkamai paruošta komunikacijos strategija gali įveikti negatyvius nusistatymus (pvz. ūkininkų ir miškininkų) ir paskatinti pasitikėjimą projektu. Papildomai sukurta valdymo grupė aptardavo visus rūpimus klausimus su interesų grupėmis ir atsakydavo į klausimus.

   Remiantis įgyvendinamumo tyrimu, projektas buvo reklamuojamas ir finansuojamas Gamtos apsaugos federalinės agentūros ir Šiaurinės Rhine-Westphalia Aplinkos ministerijos.  Stumbrai buvo atvežti 2010 metais   ir laikomi mažame (<2 ha)  aptvare šešis mėnesius. Vėliau perkelti į didesnį 88 ha aptvarą.   Siekiant užtikrinti visuomenės saugumą buvo atliktas tyrimas, kad išsiaiškinti stumbrų reakciją į turistus, šunis ir t.t. 2013 metais aštuoni stumbrai buvo išleisti į laisvę ir tapo pirmais stumbrai, gyvenančiais laisvėje Vokietijoje per paskutinius 400 metų. Du vėliau gimę stumbriukai padidino bandą iki 10 individų. Buvo užtikrinta gera populiacijos stebėsena, o vietos ūkininkas buvo pasamdytas kaip stumbrų prižiūrėtojas. Buvo sukurta speciali stumbrų stebėjimo programa turistams. Bendrai projektas kainavo (2003-2013) buvo 1,5 mln. eur (Johannes Rohl informacija, 2013).

 

 Reziume: 

  • Teks įdėti dar daug pastangų siekiant užtikrinti stumbrų populiacijos stabilumą Europoje.

  • Reikia suformuoti daugiau stumbrų bandų ten, kur galima užtikrinti, kad populiacijos išliks gyvybingos.

  • Stumbrų populiacijos gali klestėti atvirose vietovėse.

  • Siekiant ilgalaikės stumbrų reintrodukcijos sėkmės, vienas iš svarbiausių veiksnių yra stumbrų apsaugos planai ir efektyvios priemonės prieš brakonieriavimą.

  • Stumbrų išlikimui ir populiacijos augimui būtina jau ankstyviausioje reintrodukcijos stadijoje užtikrinti gerą vadybą.

  • Siekiant užtikrinti vietos ir nacionalinės valdžios palaikymą būtina užmegzti santykius jau ankstyvoje stadijoje.

  • Interesų grupes reikia sukviesti į bendras konsultacijas dar planavimo stadijoje.

  • Vietos gyventojai turi būti konsultuojami ir įtraukiami jau planavimo proceso pradžioje.

  • Žmonių ir stumbrų konfliktai turi būti pripažįstami ir imamasi priemonių jiems spręsti neatidėliojant.

 

 www.rewildingeurope.com/wp-content/uploads/2014/10/Bison-Rewilding-Plan-2014.pdf