Akis į akį su girių mohikanais

Romualdo Barausko nuotrauka

Romualdo Barausko nuotrauka

Romualdo Barausko nuotrauka

Romualdo Barausko nuotrauka

Romualdo Barausko nuotrauka

2015 11 06

Praėjusį šeštadienį ir sekmadienį miške žiauriai nesisekė: žlugo visi sumanymai, nepasiteisino nė vienas regztas planas. Žvėrys tarsi tyčiodamiesi, erzindami, nuspėdami mano planus sugebėjo išvengti, atrodytų, beveik neišvengiamų susitikimų. Nė vieno kadro, nė vienos pasitenkinimo akimirkos, nė vienos geros emocijos. Keliskart spėjau prakeikti šias dvi dienas ir sakiau: gyvenime daugiau į šį mišką kojos nekelsiu.
Buvo jau sekmadienio popietė, tinkamas laikas fotografijai nen...umaldomai seko. Nutariau pavažiuoti pasižvalgyti į rečiau lankomą vietą. Išlipau ir be fotoaparato nužingsniavau kirtavietės link. O ten... stumbrai. Pasileidau tekinom prie automobilio, griebiau fotoaparatą ir vėl atgal – gal kur pričiupsiu juos keliuką kertančius. Ir štai – akys mato, bet netiki: visai čia pat išlenda vienas stumbras, po kiek laiko kitas, stoviniuoja, neatpažįsta esant šalia žmogų, tad nededa į kulnus, o stebi, tyrinėja ir pamažu pamažu nupėdina į mišką.
Pažįstu šį mišką geriau nei savo kišenę, praleidžiu jame beveik kiekvieną savaitgalį, ir taip jau aštuonerius metus. Šis miškas – stumbrų namai. Jokia naujiena pamatyti juos laukuose, ypač žiemą, o žinant jų būdą, gerai juos pažįstant – net ir vasarą. Tačiau miške šiuos itin atsargius ir baikščius žvėris pavyksta sutikti tik gal kokią dešimtį kartų per metus, nufotografuoti – apskritai gal tik kartą ar du. O štai toks netikėtas, toks gražus ir palankus fotografui susitikimas įvyko pirmą kartą per aštuonerius metus.
Stumbrai – miško galiūnai, miško karaliai, senųjų mūsų girių mohikanai. Kokia laimė, kad mes juos dar turime, kad jie gyvena mūsų miškuose. Deja, daugelis, nuo kurių priklauso šių žvėrių likimas, to nesupranta. Jie nori šiuos žvėris sugaudyti ir sukišti į aptvarus. Ir priežastis man yra aiški: jie nė karto nėra susitikę su stumbru štai taip – akis į akį. Taip, kaip aš šį kartą, taip, kaip norėčiau dar ir dar susitikti. Jie žvelgia į stumbrus aptvaruose, galbūt pastebi besiganančius toli laukuose ir mato tik gyvulius – lyg karves, lyg jaučius, lyg dideles avis. Tiems, nuo kurių dabar priklauso stumbrų likimas, galėčiau palinkėti tik viena: pakilkite iš savo minkštų fotelių, paklaidžiokite valandų valandas po miškus ir susitikite su jais akis į akį.
Suprantu ūkininkus, besiskundžiančius stumbrų daroma žala, nors dažnai ir visai ne stumbrų padaryta. Tačiau mes atėmėme iš šių žvėrių jų namus, tad jie turi teisę eiti maitintis į laukus. Ūkininkai nenori stumbrų, jie nori pinigų – tad duokite jiems pinigų, o stumbrus palikite čia, čia jų paskutiniai namai, kitų jie nebeturi...

Daugiau istorijų: https: www.facebook.com/romualdas.barauskas.5?fref=ts