Nešventiški naujametiniai linkėjimai stumbrams

Romualdo Barausko nuotrauka

2015 12 28

Romualdas Barauskas


   Prieš keliolika dienų Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija Aplinkos ministerijos užsakymu pradėjo vykdyti stumbrų perkėlimo iš laisvos bandos į Telšių miškų urėdijos aptvarą „Žvėrinčiuje“ darbus. Kaip neoficialiai vienas aplinkos ministerijos darbuotojas, atsakingas už stumbrų perkėlimą, pasakė: „Šunys loja, o karavanas eina.“ Kas tie „karavano kupranugariai“? Jų nedaug, saujelė valdininkų ir keletas pseudospecialistų. O „šunys“? Visi, kurie manote kitaip ir nepritariate stumbrų perkėlimui.
    Stumbrų problema iš tiesų egzistuoja ir ją būtina spręsti, tačiau tai daryti reikia remiantis ŽINIOMIS ir KOMPETENCIJA. O kas daroma Lietuvoje? Stumbrai turėtų būti mūsų valstybės simbolis ir pasididžiavimas. Mūsų protėvius jie maitino ir šildė savo kailiais, vėliau, mūsų valstybės kūrimosi laikais, jie buvo svarbus maisto šaltinis kariams du šimtmečius trukusiuose karuose su kryžiuočiais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikotarpiu turėjome gal vienintelę išlikusią stumbrų populiaciją Europoje, kurią saugojo ir globojo mūsų kunigaikščiai, karaliai, o vėliau – ir Rusijos carai.
    O šiandien? Kaimynai lenkai ir baltarusiai stumbrus myli ir saugo, elgiasi kaip ir dera tikriesiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijų perėmėjams. Mūsų šalyje gražūs darbai atkuriant stumbrų populiaciją, laikant juos aptvaruose ir pradedant veisti laisvėje buvo pradėti gūdžiais tarybiniais laikais, tačiau šiandien, mūsų valdžios veikėjų ir politikų nuomone, stumbrai Lietuvoje atsirado per klaidą ir jų čia apskritai neturėtų būti.
Atrodo, kad stumbrai yra mūsų valstybės politikos ir viešųjų ryšių problema: vienu atveju jie gali būti šalies ir jos žmonių, net tų pačių ūkininkų pasididžiavimas, o kitu – jau piktžaizdė, kurią reikia išrauti su šaknimis.
Dabartinė valdžia stumbrų problemą gavo tarsi karštą bulvę ir nežino, ką su ja daryti. Juk visus tuos 25 nepriklausomybės metus laisvų stumbrų niekas nestebėjo, netyrinėjo, jų gyvensena, mityba, įpročiais nesidomėjo, net tikslaus jų skaičiaus gerai nežinojo, o ką jau kalbėti apie populiacijos reguliavimą ir tai galinčius daryti specialistus. Tačiau pakvipus pinigais, net tų stumbrų gyvai nemačius, kaipmat kepami stumbrų populiacijos reguliavimo „planai“, netrunka atsirasti ir „specialistų“, gebančių viens du bet kiek tų stumbrų užmigdyti ir išgabenti į aptvarus.
Kiek kartų Kėdainių ūkininkams garsiai ir viešai buvo žadėta, kad iki šių metų rugsėjo mėnesio, kai „Žvėrinčiuje“ bus baigti rengti aptvarai, jų laukuose stumbrų nebeliks? Nors jau pirmieji bandymai patyrė visišką fiasko: stumbras, kurį bandyta užmigdyti, gavo tokią dozę migdomųjų, kad turėjo ne tik kad užsnūsti, bet ir amžinu miegu užmigti, o tas nelabasis vis tiek į mišką paspruko.
Pamažu kalbos ir garsūs šūkiai ima tilti: pinigai paleisti vėjais, rezultatai niekiniai, aptvarai „Žvėrinčiuje“ tušti. Manote, kad bent kas prisipažino ir pagaliau suvokė, kad nemoka ir nežino, kaip stumbrus užmigdyti ir perkelti į aptvarus? Kur tau. Užuot pasimokius iš savo klaidų, priimamas išties saliamoniškas sprendimas: kad nekiltų triukšmo, perkelkime bent du stumbrus į „Žvėrinčių“ ne iš laisvėje gyvenančios bandos, o iš Pašilių stumbryno aptvarų.
Užduotis, atrodytų, nesudėtinga: į keliasdešimties kvadratinių metrų karantininį aptvarą Pašilių stumbryne įviliojami du metinukai stumbriukai, į juos reikia iššauti švirkštus su migdomaisiais ir apsnūdusius sukišti į dėžes, skirtas pervežti. Šauna, šauna, tempia, stumia, džipu traukia, bado šonus pagaliais – stumbrai niekur keliauti nenori. Jei vaistai, kuriuos gavo nelaimėliai, gerai veiktų, abu turėjo pakratyti kojas, bet ar tai „specialistams“ turi rūpėti? Galiausiai vieną šiaip taip pavyksta įtempti greičiau, bet su kitu – tikras vargas: šeši vyrai šešias valandas kankina gyvūną, kol galų gale jį įveikia.
Mielieji, koks stebuklas turi atsitikti, kad šitaip dirbant pavyktų susitvarkyti su laisvėje – laukuose ar miške – gyvenančiais stumbrais? Ar mūsų stumbrai yra tokie parazitų parazitai, jog nusipelno tokių kančių? Kas galiausiai sustabdys šią nekompetentingų specialistų ir valdininkų šutvę, jau pusmetį nevykusiais „eksperimentais“ kankinančią kadaise gerbtus ir saugotus stumbrus?
Nebūčiau krapštęs šios piktžaizdės, jei ne prieš pusantros savaitės vykusi naują stumbrų perkėlimo etapą vainikuojanti preliudija. Sumanyta paimti kraujo tyrimams iš aptvaruose gyvenančių stumbrų – patelės ir jauno patinėlio. Istorija ta pati: karantininis aptvaras, šūviai. Patinėlį užmigdyti pasiseka, kraujo paimama, tačiau patelė neužmiega, dar iki šiandienos vaikšto ir kankinasi su šone įsmigusiu švirkštu. Bet argi „specialistus“ tai turi jaudinti? Supūliuos ir iškris. Negana to, patinėliui atsigavus ir nušlitiniavus kitų stumbrų link, bandos dominantas patinas puola jį ragais, bado, mėto į orą. Tik įsikišus stumbrų prižiūrėtojui pavyksta nelaimėlį apginti. Tokie tad gamtos dėsniai – silpnesnis žūsta, o mes eksperimentuojame, mokomės, savo patirtį ir kvalifikaciją keliame. Tik kur bus ta „patirtis“, kai analogiška situacija pasikartos gamtoje? Tačiau „specialistams“ tai nė motais: pamanyk, stumbru daugiau, stumbru mažiau.
Bet baisiausia net ne tai. Tiek mes, „šunys“, lojantys apačioje, tiek tikriausiai ir „karavano kupranugariai“ viršuje puikiai suprantame, kad nei gaudymai, nei perkėlimai šios ūkininkams įsipykusios problemos neišspręs, o jei kiek ir padėtų, tai taip „kompetentingai“ plušant tas truks ištisus dešimtmečius. Yra tik vienas būdas atsikratyti stumbrų – juos iššaudyti. Va čia išties gali pasitarnauti dabartiniai stumbrų „specialistai“: ims ir „užpuls“ stumbrus kokia naminiams galvijams pavojinga ragų–nagų–kanopų liga ar pasiutligė, ir išpleškinsim juos kaip dabar šernus.
    Jei esate neabejingi stumbrų likimui ir jų kančioms, pasidalykite šia žinia. Kuo mūsų – šunų – bus daugiau, kuo mes garsiau losime, tuo daugiau galimybių, kad karavanas vis dėlto sustos. Kiti metai – rinkimų metai, ir labai norėtųsi tikėti, kad nauji politikai, nauja valdžia labiau įsiklausys į mūsų stūgavimus.

Daugiau: https://www.facebook.com/romualdas.barauskas.5?fref=nf

 

Naudingos nuorodos

Viliaus Paškevičiaus nuotrauka

  

Straipsniai

Mariaus Čepulio nuotrauka

 

 

Perspėjimas-rekomendacija dėl stumbrų

Liepos Telksnytės nuotrauka

arba kaip Vidurio Lietuvą garsina ne tik stumbrai, bet ir utilizuotų stumbrų dešros

 

  

2015 12 05

Skirta: pastebėjusiems galimai daromą žalą gamtai, netinkamą, neetišką elgesį

    Gavę straipsnį – žurnalistinį tyrimą "Lietuvos stumbrai: liūdna istorija ar rimtas kriminalas?" ir nuotraukas (žemiau skyriuje) ne tik patalpinome informaciją savo feisbuko puslapyje. Nusprendėme, kad klausimai, kurie keliami straipsnyje, reikalauja išsamaus tyrimo ir atsakymų, tad kreipėmės į Aplinkos ministeriją. Paklausimą nusiuntėme el. paštu nurodytu prie ministerijos „Karštosios linijos“, Aplinkos ministrui Kęstučiui Trečiokui bei viceministrui Linui Jonauskui. Praėjus kiek daugiau kaip 3 savaitėms nusprendėme pasitikslinti ar buvo gautas pranešimas, ar vyksta koks tyrimas, gal jau yra kokie rezultatai? Pusdienio pastangos skambinėjant įvairiais numeriais, kuriais buvo siūloma skambinti (prasidėjusios skambučiu „Karštosios linijos“ telefonu), nenuėjo veltui. Jau kitą rytą gautas el. laiškas pranešė, kad pranešimas buvo gautas, paskirti atsakingi asmenys. Kadangi atsakingi asmenys tuo metu (kaip paaiškėjo paskambinus) atostogavo, vienas jų – Gamtos skyriaus vedėjas, nors ir nustebęs, kad yra įrašytas atsakingu asmeniu, pasiūlė kreiptis į dar neatostogaujančius darbuotojus ministerijoje. Taip ir padarėme. Pagrindinis darbuotojos rūpestis buvo ne klausimai keliami straipsnyje, o kodėl norime atsakymo nors dar nepraėjo įstatymiškai nustatytas terminas, per kurį ministerija turi atsakyti. Paaiškinus, kad skambinome pasiteirauti ar gautas pranešimas ir jei taip, kur jis nukeliavo, jau kitą dieną gavome atsakymą el. paštu. Kadangi į straipsnyje keliamus klausimus buvo atsakyta nepilnai, vėl kreipėmės prašydami atsakyti. Taip besiaiškinant kontaktinis asmuo irgi išėjo atostogų, tad bendroj sumoj visa epopėja nuo straipsnio pasirodymo užtruko beveik 1,5 mėn. Tačiau rezultatas taip epiškai neatrodė. Visus atsakymus galima būtų apibūdinti viena fraze: „iš mūsų pusės visi dokumentai yra sutvarkyti, viskas atitinka galiojančius teisės aktus, pagrindo pradėti tyrimo nematome“. Jei kyla daugiau klausimų buvo pasiūlyta, kreiptis į tas institucijas, kurioms buvo perduota (ant popieriaus) spręsti, tirti ir t.t. Na, o etikos, netinkamo elgesio klausimai matyt visai ne Aplinkos ministerijos kompetencijų sferoje: jei įstatymiškai viskas legalu, tai juk viskas gerai. Ko dar galima norėti? Ateityje jeigu kiltų noras kreiptis į ministeriją su tokiais ar panašiais prašymais buvo pasiūlyta, pateikti įrodymus (nuotrauka pasirodo netiko – iš jų nesimato kokie ten kaulai, gal jie net ne stumbrų), tada toks prašymas būtų persiųstas Panevėžio miškų urėdijai.  

   Kadangi niekas nieko nesiaiškino, netyrė ir net nesusidomėjo, supratome, o tuo pačiu persėjame-rekomenduojame ir kitiems, kurie matys galimai daromą žalą gamtai, netinkamą, neetišką elgesį ir norės, kad įvykis būtų tiriamas: rinkite nenuneigiamus įrodymus ir kreipkitės tiesiai į teisėsaugos organus. „Karštoji linija“, ministras, viceministras, ministerija ir kiti čia jums, matyt, mažai kuo padės. ...Nebent pasiųs aiškintis su kita institucija ar peradresuos Panevėžio miškų urėdijai aiškintis... Gal „karštoji“ linija tiria tik brakonieriavimo žvejyboje klausimus, gal ministerija renka tik popierius ir dokumentus aplinkosaugos klausimais? ...Juk teko žiniasklaidoje skaityti kaip atliekų tvarkymas metų metus vyksta tik „ant popieriaus“, žmonės skundžiasi, kad renovacija ir jos kokybė tikrinama tik „ant popieriaus“... 

 

Lietuvos stumbrai: liūdna istorija ar rimtas kriminalas?

Liepos Telksnytės nuotrauka

www.facebook.com/LietuvosStumbrai/posts/1859822394242220

2015 06 30

Liepa Telksnytė

Praėjo jau kiek daugiau nei dveji metai, kaip Seimo rinkimus laimėjusios partijos pradėjo vykdyti savo rinkėjų, gal tiksliau – įtakingų Kėdainių rajono ūkininkų, „nakazą“ (liet. priesaką): bet kokiomis priemonėmis sunaikinti Kėdainių ir Panevėžio rajonuose laisvėje gyvenančią laisvų stumbrų populiaciją. Per šį netrumpą laiką daug vandens buvo sudrumsta, daug popieriaus sugadinta ir paaiškėjo, kad viskas nėra taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių (nieko nauja: pažadėti visada daug lengviau nei ištesėti).

Dėl laisvėje gyvenančių stumbrų keliamų problemų bendravau su daugeliu vienoje ir kitoje barikadų pusėje esančių žmonių, ir štai kokį vaizdą išvydau, apibendrinusi daugelio žmonių subjektyvias nuomones. (Dėl tam tikrų faktų, pateikiamų rašinyje, informacijos šaltinių viešinti negaliu.)

Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių rašyti šį rašinį, buvo privačiame pokalbyje pasakytas teiginys: „Ačiū dievui, Aplinkos ministerija, to nežinodama, pati savo rankomis sužlugdė stumbrų išėmimo iš laisvės idėją.“ Žinoma, pasidomėjau – kodėl? „Todėl, kad vykdymui pasirinko žmogų, kuris sukompromituos ir sužlugdys šį reikalą. Mums tereikia tik atidžiai stebėti ir fiksuoti, kiek čia „malkų“ bus priskaldyta.“

Prieš stumbrus, gyvenančius laisvėje, Kėdainių rajone susivienijo galingas ir vieningas frontas: ūkininkai, medžiotojai ir aplinkosaugininkai. Pastarieji bent jau iš pašaukimo turėtų būti kitoje barikadų pusėje. Bet, matyt, ne visiems pašaukimas taip šaukia. Ūkininkus dar galėtum suprasti: dažnam bet kas įžengęs į jų lauką yra grėsmė ir priešas: ir kiškis, ir stirna, ir juo labiau milžiniškas žvėris stumbras. Tik va ką reikės koneveikti, jei vieną gražią dieną stumbrų laivėje neliks? Juk, pasak vietinių medžiotojų ir jiems pritariančių aplinkosaugininkų, kiti miško žvėrys Kėdainiuose žalos laukams nedaro, vien tik tie nelabieji stumbrai. Dar įdomiau bus vienu metu sėdintiems ant dviejų kėdžių – ūkininko ir medžiotojo. Ką jiems tada reikės kaltinti? Iš savęs žalos atlyginimo už sunaikintą derlių reikalauti? O ką darys ūkininkai, kurie nėra medžiotojai, – pyksis su savais? Taip ir lenda galvon įkyri mintis: Dieve, dovanok jiems, jie patys nesupranta, ką daro.
Istorinis ekskursas, kaip stumbrai atsirado Lietuvoje, kaip jie pateko į laisvę, kokius planus puoselėjo prieš kelis dešimtmečius šios idėjos iniciatoriai, manau, nereikalingas. Apie tai daug kalbėta ir rašyta. Ramybės neduoda tai, kodėl tik mūsų dienomis iškilo stumbrų problema?

Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo. Pasirodo, ši problema atsirado todėl, kad valstybė, Aplinkos ministerijos ir jos atsakingų darbuotojų asmenyje, 30 metų beveik nieko nedarė ir stumbrų klausimu apskritai nesidomėjo. Tiesiog egzistavo aptvaruose laikomi stumbrai ir stumbrai „tarp kitko“ (gyvenantys laisvėje), kol tų „tarp kitko“ skaičius perkopė šimtą.

Nors klystu. Šis tas vis dėlto buvo daroma: retkarčiais posėdžiaujama, pakalbama, papostringaujama, tikriausiai kuriami dideli planai: taip ir anaip galėtų būti, tą ir aną galima būtų padaryti, dar į popieriukus skaičiai užrašomi. Įsikūręs Krekenavos regioninis parkas perėmė stumbrus iš nusibaigusio nomenklatūrininkų medžioklės ūkio, kuris ir atgabeno į Lietuvą stumbrus, kūrė didelius planus dėl jų apgyvendinimo laisvėje. Vėliau, pakvipus galbūt dideliais pinigais, stumbrais susidomėjo Generalinė miškų urėdija ir juos iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos žinios paprasčiausiai atėmė. Dabar stumbrų šeimininkai – Panevėžio miškininkai.

Kaip ir dera miškininkams, jie visai neblogai tvarko ūkinius stumbryno reikalus, rūpinasi stumbryno lankytojais. O laisvoji banda? Atrodytų, valstybė (Aplinkos ministerijos asmenyje) natūraliai turėtų stebėti stumbrų bandos gausą, jos sudėtį, gyvenseną, atlikti mokslinius tyrimus, daryti atranką, numatyti vystymosi perspektyvas. Deja, valstybei tai – vaikų žaidimai. Dideli rimti aplinkosaugininkai tokiais žaidimais neužsiima: tegu tuos žaidimus žaidžia pasipūtę lenkų šlėktos, diktatorių valdomi baltarusiai ar slovakai. Valstybės rūpestis – gal tik nepatenkintiems ūkininkams išmokėti kompensacijas už žalą (tiesa, dažniausiai ne stumbrų padarytą), tuo visas šis reikalas ir baigtas.

Deja, nepaisant viso stumbro kaip rūšies reikšmingumo ir tarptautinio statuso, apie stirnas, briedžius, elnius ar šernus Lietuvoje visada buvo žinoma daugiau ir daug daugiau buvo sprendžiama šių rūšių egzistencinių klausimų nei stumbrų. Dabar, kai iškilo reikalas kažką daryti su stumbrais, pasirodo, kad nei kiek jų, nei kur jie, nei kaip jie gyvena, – taip ir neaišku.

Nors gal ir ne visai taip. Yra žmonių, kurie pastarąjį dešimtmetį kiekvieną savaitgalį skiria šio regiono, kur gyvena laisvi stumbrai, žvėrių pažinimui ir šį bei tą apie stumbrus žino (na, ir tesižino, mėgėjų-tyrėjų žinios niekam Lietuvoje nereikalingos – jau girdžiu kokį valstybės klerką replikuojant). Tačiau tiems, kam priklausė bent jau retkarčiais stumbrais pasidomėti, per pastaruosius dešimt metų tam laiko nerado nė vienos savaitės.

Ir staiga še tau – imam, sugaudom stumbrus ir uždarom. Be rimto teorinio pagrindimo ir pasiruošimo? Be žinių, sukauptų per visą netrumpą laikotarpį nuo stumbrų sugrįžimo į Lietuvos miškus pradžios, apibendrinimo? Be menkiausio supratimo, kaip daryti tokius rimtus darbus?

Taip atsiranda reikalas sukurti stumbrų populiacijos valdymo planą. Kiek girdėjau iš lūpų tų, kurie tą planą skaitė, prastas studento bakalauro darbas dažniausiai geresnis už šį planą. Ir kaipgi kitaip galėtų būti, jei rašoma tik žiūrint į lubas, net tų pačių stumbrų gyvai nemačius. Rodos, būtų buvę logiška surinkti informaciją iš miškininkų, tų pačių nepatenkintų ūkininkų ir žvėrimis besidominčių gamtininkų. Tačiau kai tikslas vienas – pateisinti stumbrų sugaudymo ir sukišimo į aptvarus idėją, jokios žinios, jokie stebėjimai, jokie tyrimai nereikalingi. O sukišt juk reikia, nes aptvarams pinigai jau skirti ir, kaip mėgstama valstybininkų sluoksniuose sakyti, įsavinami, dar didesni planuojami, o jeigu aptvarai tušti stovės, gali pareikalauti juos grąžinti. Reikia, vadinasi, sukišim.

Taigi, startas jau duotas ir stumbrų gaudymo-šaudymo-naikinimo planas pradeda veikti. Pirmiausia išduodami keli leidimai nušauti stumbrus, atseit moksliniams tyrimams. Kokie tie tyrimai ir ar iš viso jų reikia – klausimas atviras, bet panašiau, kad tai kerštas labiausiai nusidėjusiems stumbrams, tarsi duoklė nuskriaustiems ūkininkams. Protingas, dar kartą pabrėžiu žodį protingas šeimininkas leistų kasmet du ar tris nusenusius, ligotus, luošus stumbrus nušauti už pinigus labiausiai to trokštantiems turtuoliams. O pinigai už stumbro nušovimą tikrai nėra maži ir, ko gero, net visiškai padengtų stumbrų ūkininkams priskaičiuojamą žalą. Be to, stumbrų mylėtojams tikriausiai tai nebūtų toks jau didelis blogis, jei būtų „išimami“ tokie stumbrai, nes kasmetinis prieaugis yra ne toks jau mažas. Bet taip darytų tik protingas šeimininkas. Taigi, šių metų pradžioje du stumbrai nušaunami moksliniams tyrimams Klaipėdos universitetui. Tiksliau – universitetui reikalingi ne patys stumbrai, o jų kaulai ir vidaus organų rinkiniai. Nepamirškime, kad stumbrai yra valstybės nuosavybė, tai yra ir visų mūsų, todėl mums smalsu, kas ir kaip su jais daroma. Aplinkos ministerija į gamtosauginės organizacijos „Baltijos vilkas“ paklausimą apie stumbrų (jau negyvų) tolesnį kelią raštu atsako, kad kaulai ir vidaus organai universitetui atiduoti, o mėsa ir kailiai utilizuoti (aplinkos viceministro Lino Jonausko šių metų balandžio 30 dienos raštas).
Nuoširdi užuojauta Klaipėdos universiteto studentams ir dėstytojams, kad jų Alma Mater atrodo kaip labai neišvaizdi, paprasta kaimiška klėtis (žr. nuotrauką). Juk turime tikėti ministerijos raštu. Net mintis nekiltų, kad meluojama, gink Dieve. Beje, dar ir šiandien – šio rašinio pasirodymo dieną – tie kaulai tebeguli ant minėto „universiteto“ stogo (kažin kurio ten fakulteto klėties stogas?).

O kaip su mėsa ir kailiais? Gal pridedami utilizavimo dokumentai, nes šis procesas, kaip teko girdėti iš tai dariusių Panevėžio miškininkų, itin biurokratizuotas ir griežtas?. Prie ministerijos rašto jie nepridedami. Patikėsim? Gal… Bet sklando gandai, pikti Krekenavos ir aplinkinių kaimų pavidolei (kažkaip prilipo šis A. Užkalnio mėgstamas žodelis) kalba, kad vienas stumbras buvo nuvežtas į vieną privačią bendrovę mėsai atskirti nuo kaulų, kitas – į kitą, o iš jų mėsos pasidarytos dešros… Iš valstybei, tai yra mums visiems priklausančio gyvūno... Gal po gręžinėlį dešros visi gausim?.. Kur tau. Pavidolei teigia, jog dešros atiteko tik tiems, kuriems reikia, ir dar kai kam. Kam? Ar tik ne juos nušovusiam ir visais tais reikalais besirūpinančiam Rytui Papšiui? O kailiai? Pinigai nemaži, pardavusio kišenę tikrai sušildys. Kas tas pardavėjas? Kas tas pirkėjas? Gal buvo apklausa, viešieji pirkimai? Dešrų neragavau, ant kailio nesišildžiau, tad nežinau, ar čia vis dar tęsiasi tiesiog liūdna istorija ir jau prasideda rimtas kriminalas…

Yra ir dar šis tas, apie ką negaliu nutylėti. Vietiniai miškininkai jau ne vienus metus tyliai plūstasi, matydami, kaip didžiojo gamtosaugininko Ryto Papšio atžalos be jokių skrupulų laksto po Pašilių mišką keturračiais ir krosiniais motociklais. Aišku, patys miškininkai kalti, nes koneveikia tyliai, tad tie, kam tie keiksmai skirti, jų net negirdi, nežino ir, matyt, įsitikinę, kad jiems viskas leidžiama. Juk tėtis leidžia. Vargu ar Lietuvoje neatsiras kitas toks gamtininkas, kuris savo vaikams gali tai leisti. Pakartosiu: ne išgali, o gali. Būtent todėl minėtą asmenį pažįstantys kolegos ir vadina „didžiuoju“ gamtosaugininku. Tik „dideliam“ toks elgesys – norma. Kadangi stumbrų pėsčiomis nepasivaikysi, Aplinkos ministerija nupirko šiam reikalui didelį ir galingą keturratį motociklą. Niekas nepaliudijo, ar daug kartų ši transporto priemonė buvo naudojama pagal paskirtį, bet ne pagal paskirtį R. Papšio sūnūs ją naudoja vos ne kasdien. Jei ne kasdien, tai kas savaitgalį tikrai – visi miško keliai keliukai ir kvartalinės to liudininkai. Kad miškininkai ir eiliniai aplinkosaugininkai tarnybinių transporto priemonių nenaudotų savo reikmėms, į jų automobilius įtaisyti GPS davikliai. O štai „didžiai“ gamtai nusipelniusiems asmenims ir jų šeimos nariams tai negalioja. Be viso to, dar tikriausiai Aplinkos ministerija išrašė Papšiukams ir specialų leidimą važinėti bekele Krekenavos regioninio parko ir Ramygalos telmologinio draustinio teritorijose, nes šiaip paprastiems mirtingiesiems tokia teisė nesuteikiama. Apie žvėrių ir paukščių gąsdinimą ir trikdymą šiuo konkrečiu atveju net neverta kalbėti – šiame miške tai neįprasta…
Vietoj epilogo. Paskambina vienas piktavalis pavidolis ir sako: „Išlošiau lažybas, gaila, kad ne iš pinigų.“ Nesupratau – sakau. „Lažinausi, kad rimti darbai turi būti daromi smegenimis, o ne liežuviu – ir išlošiau.“ Vis tiek nesupratau – kartoju. „Reikalas toks, jog kertinis visos šios aferos akmuo – sugaudyti laukinius stumbrus ir uždaryti juos į aptvarus – remiasi tuo, kad yra labai rimta abejonė, ar įmanoma juos taip paprastai užmigdyti. Jeigu ir pasisektų vieną kartą, tai visai nereiškia, kad pavyks antrą ar trečią – gyvūnai greit pajus grėsmę ir padarys išvadas – gaudyk paskui vėją laukuose. Mūsuose šios aferos ėmėsi tie, kas gerai moka dirbti liežuviu, ir jau turime pirmuosius tai patvirtinančius rezultatus. Jau buvo bandyta užmigdyti stumbrus, uždėti antkaklį ir paimti mėginius tyrimams. Privažiuoti pavyko, nusitaikyti pavyko, keturis šūvius paleisti pavyko – rezultatas nulinis. Stumbrai miegoti nenori. Kiti bandymai turėtų būti tik sudėtingesni ir sudėtingesni. Aišku, labiausiai tikėtina, kad bus pradėtos naudoti neleistinos priemonės ir neleistini vaistai.“

Tai va tokios naujienos iš laivėje gyvenančių stumbrų gyvenimo. Tik nežinau, tyliai nubraukti ašarą ar skambinti 112...

 

Liepos Telksnytės nuotrauka

Stumbras. Romualdo Barausko straipsnis