Neereliai

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

Mariaus Čepulio nuotrauka

2013 01 24

Kažkaip su manim visada taip išeina: suplanuoju kokią nors fotosesiją, o baigiasi viskas velniai žino kur... Taip ir dabar – prasidėjo viskas nuo seniai planuotos erelių fotosesijos Raseiniuose, o baigėsi Panevėžio rajone, Naujamiesčio girininkijoje, raguotų keturkojų draugijoje. Ereliams sutrukdė atvažiavę miško kirst miškininkai. O tada prisiminiau, jog ne per seniausiai pavežėjau vieną moterį iki Vilniaus ir ji man papasakojo, jog turi pažįstamą miškininką Panevėžio rajono miškuose (visai šalia Romualdo parapijos). Taigis pora skambučių – ir jau per pietus man veda ekskursiją prie erelių, kranklių, stirnų bei danielių lankomų vietų. Pasirinkau labai gražią miško aikštelę, kurioje kartkartėmis pašeriami žvėrys. Įsitaisiau miško pakraštyje. Tiesiog atsisėdau ant kėdutės ir užsimečiau žieminį maskuojantį dangalą. Spaudė nemenkas šaltukas (apie –15), veidą gnaibė nedidelis vėjelis. Labai gerai sutapo, kad saulė buvo už nugaros, o vėjas pūtė nuo žvėrių šėryklos. Jau po keleto minučių pasirodė stirnos. Iš pradžių atsargiai, klausydamos kiekvieno garso, o po to ristele iki sumestų burokų ir grūdų. Staiga jos kažko sunerimo ir dingo. Pagalvojau, gal koks žmogus pasirodė, ir tada pamačiau rudas snieguotas nugaras, raguotas galvas ir iš šnervių besiveržiančius garų tumulus. Miškininkas pasakojo, jog stumbrai persikėlė į jo parapiją ir ganosi laukuose. Bet čia jų pamatyt visai nesitikėjau. Tai buvo ta pati 16 galvų banda, kurią fotografavau prieš 2 metus. Mažieji stumbriukai jau buvo gerokai ūgtelėję.

Banda ramiai pradėjo maitintis, po to miško pakraštyje ėmė trintis ir kasytis į medžius. Beveik tris valandas stebėjau jų puotą. O miško pakraščiuose nekantriai laukė stirnos ir danieliai, nedrįstantys prisijungti prie gauruotų milžinų. Gal ir negerai padariau, bet nusprendžiau padėti mažesniesiems gyvūnams. Keliskart atsistojau su visa maskuote. Stumbrai sukluso, išsirikiavo į tipišką pavojaus rikiuotę ir intensyviai uodė orą, bandydami suprasti, kas ten juda. Dar kiek pastovėję, jie išdidžiai apsisuko ir palengva, labai tyliai išnyko miške. Ir tuoj pat į jų vietą paknopstom sulėkė danieliai bei stirnos. Saulė jau buvo nusileidusi, fotografuoti nebebuvo tikslo. Todėl tyliai pasišalinau.

Naktį dar pašalo, ryte rodė –20. Labai tingėjau ropštis iš šiltos mašinos, bet teko. Ir 7.30 vėl sedėjau ten pat. Šįkart pasiėmiau pūkinį miegmaišį, į jį susikišau kojas ir užsisegiau iki pusės. Prasėdėjau nejudėdamas beveik 6 valandas ir nė trupučio nesušalau. Taigi ryte vos įsitaisiau, jau už kelių minučių atbėgo danieliai ir pasirodė jaunas tauriojo elnio patinas. Bet vėjo beveik nebuvo ir, matyt, pajutę mane, žvėrys pasitraukė. Iki pat pietų buvo pakankamai nuobodu. Skraidė būrelis startų, juodoji meleta šalia galva daužė alksnį, kėkštai pešėsi dėl geresnės vietos prie grūdų. Ateidavo ir dingdavo stirnos. Ir tik apie pusę pirmos pasirodė danielių patelės. Po kiek laiko iš krūmų išlindo išdidūs patinai. O dar po kiek laiko išlindo Darius. Pirmas Darių pastebėjo raguotas patinas ir papustė padus. Vos pasitraukė patinas, iš krūmų greitai atlėkė jauni patinukai su mažyčiais smailais ragučiais. Trumpai užkando ir dingo miške su visa banda. Taigi Darius išgelbėjo mane nuo galutinio sustabarėjimo, o dar ir į svečius pasikvietė (pasirodo, visai šalia begyvenąs), sušildė, prigirdė, primaitino ir dar apylinkes aprodė. Va taip baigėsi mano erelių fotosesija.

 Daugiau istorijų: www.naturephoto.lt/fotoreportazai