Mariaus Čepulio nuotrauka

Kai sumaišai galvą su užpakaliu

2015 11 28

Na pradžią jau atmintinai žinot: keliuosi penktą ryto, kol vairuoju, linksmina Marijos radijas, tada tamsoje mišku keli kilometrai ir susigūžęs nuo atšiauraus vėjo laukiu, kol teiksis kas pasirodyti.
Jau po valandos neiškenčiu ir pajudu ten, kur nuojauta veda. Atidžiai stebiu aplinką, atsargiai statau kojas, kad tik neužminčiau, ant kokios šakelės. Su vėjo gūsiu šnerves pasiekia žvėries kvapas, sekundei suabejoju savo juslėmis, bet išgirdęs, k...aip tankmėn nubilda elnias, pasižadu dažniau nosimi pasikliauti. Prie didžiulio ąžuolo sustoju pavėpsoti į dūkstančias voveres. Jos sukasi spiralėmis aplink kamieną krebždindamos nagais žievę, tauškia kažką savo voveriška šnekta (gal „pagausiu, pagausiu“?) ir nekreipia į mane jokio dėmesio. Tyliai prasklendęs ant šakos klesteli suopis, bet šitas akylas, iškart mane pastebi ir nuplasnoja kiton vieton. Einu žvėrių pramintu taku, stebiu įspaustus pėdsakus, nugraužtas šakeles, užmintus sukriošusius balkius, pakibusius ant kamienų plaukus. Radęs senoką stumbro blyną, kaip reikalas išsimozuoju juo batus. Įdomu, kad visas blynas pilnas didelių tamsiai dryžuotų lervų. Jos vangiai raitosi ir krenta nuo mano apavo (skanaus pusryčiaujantiems/pietaujantiems!).
Staiga, ne per toliausiai triokšteli šaka. Tyliai einu ton pusėn ir pro tankius brūzgynus pastebiu šmėkštelint kažką stambaus ir rudo. Stumbrai! Pagaliau po ilgos pertraukos juos aptikau. Atsargiai apsidairau ir suskaičiuoju dar 5 kūnus, lyg vaiduoklius išnyrančius tai šian tai ten. Stumbrai ruošėsi rytinio pogulio. Sugula jie ne vienoj krūvoj, o iškrenta kas sau, bet taip, kad vienas kitą matytų. Nusižiūriu patį kraštinį ir pradedu prie jo slinkti. Pasiekiau dar vieną savo antigreičio rekordą – per 2.5 valandos nuėjau net 40 metrų. Beveik visą kelią mane užstojo tai kamienai, tai išvartos, tai krūmai. Atviresnėse vietose ropojau keturiomis, prieš tai nusirinkęs nuo kelio visas šakeles. Kai jau pamačiau knapsintį stumbrą, dar labiau sulėtinau tempą. Matau stumbro plačią nugarą, aukštą keterą, matau jo sprandą, ragus ir džiaugiuosi, kad jis nusisukęs . Liko dar maždaug 50 žingsniukų. Su kiekvienu vėjo pūstelėjimu jaučiu aitroką žvėries, šlapio kailio kvapą. Nusprendžiu daugiau nebeslinkti, o tiesiog laukti, kol stumbras teiksis atsikelti. Bet, pasirodo ans buvo atsisukęs į mane (per tankias šakas neįžiūrėjau) ir visą pusvalandį mane įdėmiai sekė. Užuosti ir išgirsti negalėjo (stiprokas priešpriešinis vėjas jam to neleido), bet vat pamatė. Atsistojo, nusipurtė ir įsistebeilijo, kaip jie paprastai daro, kai pastebi kažką įtartino. Pora minučių įtemptos ramybės ir žvėris apsisukęs nudundėjo gilyn į mišką. Iš paskos nusekė ir likusieji (nuostabus yra žvėrių kūno bendravimas, kai nereikia nieko sakyti ir jiems viskas aišku vos užmetus akį į kolegą).
Šiaip labai neliūdėjau, nes gavau labai gerą pamoką, o jau ir nušalusių pirštų nebejaučiau.

Daugiau istorijų: www.facebook.com/cepuliofoto/timeline