Stumbras - atvirų vietovių gyventojas. Mariaus Čepulio nuotrauka

Kokios buveinės tinka stumbrams? Kokį maistą renkasi? Ar žemės ūkio kultūros tikrai prioritetas?

2015 11 29

   Stulginskio universiteto mokslininkų paruoštas, Aplinkos ministro Kęstučio Trečioko patvirtintas Stumbro „apsaugos“ planas tiek atnaujintas šiųmetinis

www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/b85bbc20627a11e589fccd6fa118e11c, tiek pradinis, 2014 m. patvirtintas variantas teigia, kad dabar Lietuvoje laisvėje gyvenančių stumbrų buveinės, esančios Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio rajonuose, „skiriasi nuo optimalių šiai rūšiai, nes populiacija buvo dirbtinai sukurta intensyvios žemdirbystės teritorijose su mažais fragmentiškais lapuočių medžių rūšių miškais. Tokiose buveinėse stumbrai yra priklausomi nuo žemės ūkio kultūrų, sezoniškai sudarančių didelę mitybos dalį.“ Natūraliai kyla klausimai:

  1. O kur Europoje yra nedirbtinai sukurta stumbrų populiacija, jei po išnaikinimo praeito amžiaus pradžioje, visa stumbrų dabartinė populiacija buvo atkurta iš (viso labo) 12 nelaisvėje gyvenusių stumbrų?
  2. Kokios buveinės yra optimalios šiai rūšiai?
  3. Kuo natūraliai minta stumbrai?

   Plane probėgšmais užsiminta apie stumbrų mitybą, tačiau į kitus klausimus šio darbo autoriai nesigilina, tad būtų gan sunku įvertinti ar aptvarai Dzūkijoje ir Žemaitijoje kaip buveinė yra optimali? Ar minėti aptvarai pagerina, ar pablogina dabartines stumbrų gyvenimo sąlygas? Žmogui, kuris laisvę vertina kaip būtina sąlyga optimaliai buveinei, aptvaras jau iš karto reiškia sąlygų pabloginimą. GAA „Baltijos vilkas“ narė Gintarė Žalkauskaitė stumbrų uždarymą į aptvarą Žemaitijoje ir Aplinkos ministerijos konkursą, dėl 12 stumbrų sugavimo įvertino dar griežčiau: „Galvojant apie laukinės gamtos apsaugą menkas skirtumas, ar tuos 12 stumbrų sušaudys, ar uždarys visam gyvenimui į aptvarus. Gamtoje jų neliks“. Tačiau daugeliui neįsigilinusių žmonių (o ir tiems, kurie tiesiogiai dirba su stumbrai), gyvenimas aptvaruose – atrodo kaip privalumas: nėra grėsmių ir pavojų, su kuriais susiduriama laisvėje, pastovus dirbtinis šėrimas, medicininė priežiūra ir t.t. Kitaip tariant „all inclusive“. Gal dėl to aptvaras Žemaitijoje nuolat vadinamas viešbučiu ir žiniasklaidoje džiūgaujama, kad stumbrai ten pateks.

   Lenkų mokslininkų darbai, Rewilding Europe planas mums vis tik leidžia išsiaiškinti kas yra tos optimalios gyvenimo sąlygos, kokia natūrali mityba laisvėje. Lenkų mokslininkai jau daug metų tiria stumbrus, tačiau jų darbų tarp Stulginskio universiteto mokslininkų plano šaltinių nėra. Tad vargu bau, ar juos sudomins ir Rewilding Europe projektas Rumunijoje (kur atkurtas stumbrų populiacijas, gyvenančias visiškai natūraliomis sąlygomis, be jokio žmogaus įsikišimo, be šaudymo kaip populiacijos „reguliavimo“, senų, ligotų atsikratymo priemonės) stebės Europos mokslininkai. Jie pradėjo nuo projekto Olandijoje, kur dideliame 300 ha aptvare gyvena apie 20 stumbrų be dirbtinio šėrimo. Tiesa, net ir tokio dydžio aptvaras nėra laisvė, tačiau stebina mokslininkų, parko darbuotojų, studentų pasišventimas. Jie metų metus beveik kiekvieną dieną stebi stumbrus. Ar Lietuvoje kada nors buvo kažkas panašaus? Ne. Aplinkos ministerija 2013 m. užsakė ir nusipirko planą stumbrų apgyvendinimui aptvaruose, jokie stebėjimai nebuvo daromi. Be to, net ir šį rugsėjį patvirtintame plane nerasime minint, kad stumbras atvirų vietovių gyvūnas, ką šį pavasarį nustatė lenkų ir vokiečių mokslininkai. Tai reikalauja naujo požiūrio rengiant planus, supažindinant su projektu visuomenę. Originalas: archeowiesci.pl/2015/02/17/zubry-nie-zawsze-kryly-sie-po-lasach/, angliškai galite skaityti: journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371%2Fjournal.pone.0115090. Iš Rewilding Europe plano dalies apie mityba ir buveines matome, kad diskusijos apie tai, jog miškas galbūt nėra optimali buveinė stumbrams gyventi, Europos mokslininkų bendruomenėje vyko jau seniai. Lietuvos mokslininkų, valdininkų ir ekspertų gal jos ir nedomina, tačiau Lietuvos gyventojus, kurie nuolat stebisi ko tie stumbrai tokie „neprognozuojami“, ko jiems miške nesigyvena – vis į laukus traukia, gal ši informacija padės geriau suprasti stumbrą ne tik kaip šlovingos LDK simbolį, bet ir kaip gyvūną, kurio išnaikinimu mes jau vieną kartą pasirūpinome. Lietuvos mokslininkų ir valdininkų abejingumas, išreikštas plane, gali sėkmingai tuo pasirūpinti ir antrą kartą. Nors stumbras dėl milžiniško savo dydžio daro nenugalimo įspūdį, tačiau yra visiškai priklausomas nuo žmonių ir dabar kaip niekad pažeidžiamas. Taigi dar žiupsnelis informacijos apie terra incognita:

 

Rewilding Europe Bison Rewilding Plan 2014–2024
Mityba ir buveinės

   Stumbro evoliucijos istorija nėra iki galo aiški, todėl neįmanoma rekonstruoti kokią nišą stumbrų protėviai užėmė gamtoje, tačiau yra keli tyrimai apie tai kokioms buveinėms ir kokiam racionui stumbrai teikia pirmenybę dabar.

   Stumbrai nerodo ypatingo išrankumo maistui. Kaip ir kiti atrajojantys gyvūnai (pvz. naminiai galvijai, Amerikos bizonai), jie gali ėsti žolę, skaidulinį maistą, tačiau jų virškinimo sistema reikalauja nuolatinio maisto papildymo. Tai atsispindi jų aktyvumo-pasyvumo cikle: jie klajoja ieškodami maisto su pertraukomis poilsiui ir atrajojimui. Šviežio maisto kiekis, kurį suvartoją stumbrai per 24 valandas, buvo nustatytas eksperimentuojant. Jaunikliai iki 1 metų amžiaus suvartoja iki 8,5 kg šviežio maisto kiekvieną dieną, jauni stumbrai nuo 2 iki 3 metų amžiaus suvartoja nuo 19,5 iki 28,5 kg, suaugę – nuo 23 iki 32 kg (Krasinska et al. 1999). Kiti autoriai nurodo, kad suaugę patinai suėda nuo 30 iki 60 kg šviežio maisto per dieną. Nelaisvėje gyvenantys suaugę stumbrai suėda apie 40 kg šieno arba siloso per dieną (informacija iš Etienne Brunelle, Rainer Gluz and Fred Zenner, 2013).

   Yra žinoma daugiau kaip 200 augalų rūšių, kurios įeina į stumbrų mitybos racioną. Stumbrai minta ne vien žoline augalija, todėl priskiriami prie taip vadinamų vidutiniškai naudojančių ganiavas (angl. intermediate grazers). Pagal savo sudėtį ženklią stumbrų raciono dalį (nuo 20 iki 65%) sudaro skabomos atžalos, laupoma žievė, šakos, lapai ir sėklos, tokios kaip gilės. Proporcijos keičiasi priklausomai nuo sezono (Hofman – Kaminska 2012). Dėl šios priežasties jie gali išgyventi tik tokioje aplinkoje, kuri garantuoja maisto gausą ir įvairovę visus metus.

   Yra žinomi keli veiksniai, kurie riboja stumbrų gyvenamas teritorijas: perteklinė drėgmė, karštis ir vandens trūkumas, statūs šlaitai, netinkamos ganiavos ir kita mitybos bazė, vietovės su ilgalaike sniego danga ir šalčiais, didelis sniego dangos storis. Heptner et al. (1966) teigė, kad sniego dangos storis apsprendžia šiaurinę rūšies teritoriją ir skatina stumbrų judėjimą iš kalnų į slėnius žiemos metu. Daugelyje stumbrų istoriškai gyventų teritorijų sniego danga viršyja 50 cm ir tai sutrukdė rūšiai išgyventi kai kuriose iš šių teritorijų. (Pucek et al. 2004).

   Tačiau sniego įtaka stumbrų populiacijos paplitimui dar nėra visiškai aiški. Kai kurie autoriai teigia, kad nedidelė sniego danga (mažesnė kaip 30 cm) pirmoje žiemos pusėje yra labai svarbus veiksnys stumbrų išgyvenimui, o tuo tarpu kiti įtikinėja, kad storas sniego sluoksnis (iki 65-95 cm) nekelia žymesnių nepatogumų stumbrams, nes jie efektyviai panaudoja savo kanopas ir snukius keliaujant bei išsikasant maisto (Flint et al. 2002). (Tiesa, 4 stumbrų, parduotų į Kazachstaną, istorija bent jau lietuvius turėjo įtikinti, kad tokios žiemos ir tokios sniego dangos kaip Kazachstane nėra tinkamos stumbrams. Trys iš 4 stumbrų neišgyveno jau per pirmą žiemą. Kazachai nepasivargino juos papildomai šerti, o lietuviai, kurie šį projektą organizavo ir įgyvendino, nepasivargino pasidomėti ir prakontroliuoti kaip naujieji stumbrų šeimininkai vykdo nurodymus, kaip laikosi rekomendacijų. – vert.past.).

   Tyrimai Rytinėje Lenkijoje parodė, kad stumbrai pirmenybę teikia lapuočiams ir mišriems/lapuočių miškams, o juodalksnynuose ir spygliuočių miškuose lankosi rečiau. Pastebėta, kad gyvenamos teritorijos pasirinkimas priklauso nuo sezono (Krasinska ir Krasinski 2007). Kuemmerle et al. (2011) sumodeliavo Holoceno epochos stumbrų populiacijos pasiskirstymą, remdamasis zooarcheologiniais ir istoriniais duomenimis, naudodamasis rūšies pasiskirstymo modeliavimo metodu. Modeliavimo rezultatai parodė, kad stumbrai daugiausiai apsigyvendavo plačialapiuose ir lapuočių miškuose, tad rūšies pasiskirstymas buvo platesnis negu rodo turimi tiesioginiai įrodymai. Tačiau šis darbas buvo ginčijamas dėl tos priežasties, kad galbūt miškai niekada ir nebuvo optimali gyvenamoji vieta stumbrams. Tikėtina, kad tai daugiau marginalinė vieta, į kurią stumbrai pasitraukė vengdami žmonių ir jų veiklos (Cromsigt et al. 2012).

www.rewildingeurope.com/wp-content/uploads/2014/10/Bison-Rewilding-Plan-2014.pdf