Galiūnai. Mariaus Čepulio nuotrauka

Ar naminiai galvijai gali pakeisti stumbrus gamtoje?

2015 12 06

   2012 metais iki tol vyravusį pozityvų toną žiniasklaidoje kalbant apie stumbrus pakeitė skambios antraštės ir daromos žalos ūkininkams linksniavimas. „Kaip karvės Indijoje“, „ūkininkų galvos skausmas“, „žemdirbiai griežia dantį“ „entuziazmo dėl stumbrų laisvės nebeliko“. Pasigirdo pasiūlymai šaudyti, kastruoti. Vienas kitas straipsnis už stumbrus šiame pasipiktinimo sraute praslydo beveik nepastebėti, o ir pačių stumbrų likimas atrodė domina tik ūkininkus, kuriems jie trukdo. 2013 m. Aplinkos ministerija prabilo apie aptvarus, 2014 m. spalio mėn. buvo patvirtintas apsaugos planas, kurį apsauginiu pavadinti galima nebent dėl jo kojuntūriškumo ir aptakių formuluočių. Tiesa, ir jos skirtos ne stumbrams saugoti...  Planas lakstus ir lengvai pritaikomas bet kokiems poreikiams, priklausomai nuo to, kaip pasisuks nuotaikos visuomenėje, kaip dėliosis politinės jėgos. Tad mūsų noras, kad jėgų, saugančių stumbrus, daugėtų neatsitiktinis. Priešingu atveju, stumbrų laukia aptvarai ir šaudymas „dėl senatvės, ligų, šlubumo“. Aišku, popieriai bus sutvarkyti pagal galiojančius įstatymus ir tvarką. Jei tvarka netiks – pakeis tvarką. Tai ne problema. Stumbrų nesveikumui įvertinti ir rekomendacijoms kiek „išimti“ žinovų ir ekspertų, palaikančių tokį populiacijos „sveikatinimo“ būdą tikrai netrūksta. O žinant koks tai trofėjus medžiotojams - neverta tikėtis, kad kada nors pritrūks.

    Ūkininkų skundų fone neliko vietos domėjimuisi stumbru kaip gyvūnu, kaip rūšimi, kuri buvo atkurta tik titaniškomis entuziastų pastangomis. Kodėl buvo dedamos tokios pastangos? Kokia stumbro reikšmė ekosistemoje? Kokia jo užimama niša? Jei prisimenate rašėme, kad stumbrai – kertinė ir skėtinė ekosistemos rūšis. O kokią nišą jis užima? Į šį klausimą mums Aplinkos ministerijos planas irgi neatsako, tad paieškokime kitur - Rewilding Europe plane.

 

 

Rewilding Europe Bison Rewilding Plan 2014–2024

Ekologinė niša

    Natūrali vidurinio - vėlyvojo holoceno (geologinė epocha, prasidėjusi prieš maždaug 10-11 tūkstančių metų. Šį epocha tęsiasi iki šių dienų. Formali holoceno riba – paskutinio ledynmečio pabaiga. Vikipedija)  stambiųjų žolėdžių sąranga susideda iš: stumbro; tauro (Bos primigenius), dabar išnykusio kaip laukinė rūšis; tarpano (Equus ferus), dabar išnykusio kaip laukinė rūšis; briedžio (Alces alces); tauriojo elnio (Cervus elaphus); stirnos (Capreolus capreolus); danieliaus (Dama dama); šiaurės elnio (Rangifer tarandus); avijaučio (Ovibos moschatus); muflono (Ovis orientalis); gemzės (Rupicapra rupicapra); ir kalninio ožio (Capra sp.). Nors jų holoceno geografinės ribos yra gerai nustatytos (Benecke 1999), tačiau ekologinė niša ir tų nišų dalinis persidengimas vis dar neaiškus, ypatingai dėl to, kad daugelis šių žinduolių buvo išnykę iš Europos ekosistemų šimtmečius, o kai kuriuose regionuose net tūkstantmečius.

   Neseni ekologiniai tyrimai suteikė tam tikrų įžvalgų apie tarprūšinę konkurenciją. Atsiskyrėliškos rūšys, tokios kaip elniai ir stirnos, dažniausiai vengia bandomis gyvenančių gyvūnų, tačiau žinoma, kad dėl plėšrūnų spaudimo, jie ieško apsaugos laikydamiesi prie didžiųjų žolėdžių, gyvenančių bandomis (Wouter Helmer informacija, 2013). Ekologiniai tyrimai taip pat rodo, kad maisto gausiose vietovėse rūšys persidengia, tuo tarpu ten, kur maisto trūksta, tokios rūšys kaip taurieji elniai ir stumbrai kaip ekologiškai artimi konkurentai vengia vieni kitų (van de Vlasakker 2008). Yra duomenų apie tauriųjų elnių ir stumbrų kovas rudenį rujos metu (Catanoiu 2012), tačiau taip nutinka retai. Taip pat kartais gali vykti kova dėl maisto tarp šernų ir stumbrų rudenį, kai ateina gilių sezonas. 

   Naminiai galvijai naudojami pievų nuganymui daugelyje gamtinių rezervatų Europoje, tad dažnai įsivaizduojama, jog galvijai ir stumbrai yra pakeičiamos rūšys ekologine prasme. Tačiau, nepaisant to, jog jie abu yra universalūs žolėdžiai, jų ekologija skiriasi keliais svarbiais aspektais. Stumbrai daugiau skabo atžalas negu galvijai ir yra labiau išrankūs maisto pasirinkime (Heijn 2012), suvartodami daugiau žolių, žydinčių augalų, atžalų, žievės. Stumbrų bandos Olandijoje, kur jie nėra papildomai šeriami, tyrimai parodė keturis maitinimosi pikus per metus (maitinimosi suaktyvėjimą), kai tuo tarpu galvijai turi du (Leo Linnartz informacija, 2012). Stumbrai gali prasibrauti pro augmeniją ir atverti krūmynais apaugusią vietovę, kad pasiektų savo mėgiamą maistą (Leo Linnartz informacija, 2012), stumbrų sezoninės elgsenos variacijos taip pat yra didesnės negu galvijų (tame tarpe rujos, migracijos, sezoninės augalijos suvartojimo), o tai padidina tos vietovės kraštovaizdžio heterogeniškumą. Be to, panašu, kad galvijai pirmenybę teikia atviroms drėgnoms vietovėms, tuo tarpu stumbrai - atviroms sausoms vietovėms (Heijn 2012). Kokia galėtų būti abiejų rūšių santykinė ekologinė įtaka jiems esant kartu vienoje vietovėje Europoje be žmogaus įsikišimo nėra žinoma, tačiau tikėtina, kad kaip ir tauro atveju, kuris holoceno kraštovaizdyje buvo kartu su stumbru daugelį tūkstantmečių, šios rūšys turi skirtingas nišas. Dar daugiau. Kadangi naminiai galvijai yra priklausomi nuo žmonių, ekosistemoje jie nevaidina vaidmens kaip plėšrūnų ir maitėdų grobis.

   Dabartiniai duomenys apie stumbrus kaip grobį yra užfiksuoti tik kaip atsitiktiniai atvejai dėl nedidelio plėšrūnų skaičiaus tokiose vietose kaip Bialowieza giria. Po stumbrų reintrodukcijos Karpatuose, Lenkijoje 1960-aisiais pranešimai apie stumbrus kaip vilkų (Canis lupus) ir rudųjų meškų (Ursus arctos) grobį pradėjo atsirasti, tačiau nebuvo aišku ar plėšrūnai aktyviai medžiojo stumbrus ar ėdė jų dvėselieną. Buvo pranešimų iš Ukrainos apie keturis stumbrus, tapusius meškos grobiu, tačiau dėl įrodymų nebuvimo apie tokį elgesį kitur, buvo įtariama, kad meškai sumedžioti pavyko tik pavienius, sergančius ar sužeistus stumbrus (Cantanoiu 2012). Ankstesni tyrimai parodė, kad vietovėse kur pakanka alternatyvaus grobio, vilkai dažniausiai vengia stambiųjų žinduolių. Tuo tarpu vietovėse, kur stumbrai yra dominuojanti žolėdžių rūšis, vilkai gali specializuotis stumbrų medžioklėje, tačiau formuoja didesnes grupes, kaip kad Šiaurės Amerikoje, pvz.: Wood Buffalo Nacionaliniame parke (Carbyn et al. 1993; van de Vlasakker 2008). Taigi, jei vilkų ir stumbrų skaičius išaugs, tai įmanoma ir dabartinėje Europoje. Tyrimai Bialowieza girioje parodė, kad stumbrų kūnai tapo maistu daugiausiai krankliams (Corvus corax), lapėms (Vulpus vulpes), vilkams ir paprastiesiems suopiams (Buteo buteo) (Selva et al. 2003). Paukštiniai maitėdos dažniau lankė tokią dvėseliena laukymėse negu miške (Selva et al. 2003; Catanoiu 2012), tikriausiai siekdami išvengti kitų grobuonių puolimo (pvz. vištvanagių (Accipiter gentilis), Eurazijos didžiųjų apuokų (Bubo bubo)).

www.rewildingeurope.com/wp-content/uploads/2014/10/Bison-Rewilding-Plan-2014.pdf